Apie autoritetus ir mūzas


Ne kartą ir ne du kiekvienas mūsų esame stoję akistaton su savaisiais autoritetais. Net neabejoju, kad pažįstamas jausmas, kuomet, rodosi, po kojomis lengvai virpa žemė, akyse raibsta visomis vaivorykštės spalvomis ir norisi kuo geičiau švelniai tariant dingti! Dingti, nors tiesiai prieš Tave stovi "tas" žmogus, kurio perskaitytas knygas skaitai ir Tu, esate vienodai pakvaišę dėl mėnesienos sonatų ar net, kaip ir Jis, geriau renkiesi popierių langeliais, o ne linijomis!


Na, o kada nors susimąstei, kad tokiu autoritetu gali tapti ir pats? Žinoma, tai menka profesija, kai susimąstai, jog gyvenimo aprašyme įrašas „esu autoritetas" mažų mažiausiai atrodys keistai. Būti autoritetu greičiau lengva atsakomybė ir saldus įsipareigojimas ir ne kam kitam, o visų pirma sau! Toks įsipareigojimas nėra lygus rytiniam kėlimuisi bei žygiavimui į darbą ar mokesčių mokėjimui sukandus dantis. Labiau atvirutės išsiuntimui senai matytam draugui ar, pripažinkim, tikrai retai išsakomiems maloniems žodžiams draugui ar kolegai. Tokie įsipareigojimai tarsi lengvas vasaros brizas, priverčiantis pamilti šiandieną iš naujo ir netikėtai atrasti vieną kitą besislėpiančią mūzą.


Na, ir kaip atsikratyti to galvos svaigulio ir savo vardą priverčiančio pamiršti jaudulio? Ogi niekaip! Svaikite, bijokite ir vieną dieną visai netikėtai prisijaukinsite!



Man kiekvienas žmogus yra tarsi atskira planeta, pasižyminti savitu klimatu, skleidžiamomis vibracijomis, atsiskleidžianti visu savitumu tik tam tikru paros ar net metų laiku bei pavadinta daugiau ar mažiau skirtingu vardu. Būdamos itin individualios, kiekviena jų tam tikrais periodais planuotai, o galbūt visiškai netikėtai prasilenkia ir palieka didesnius ar mažesnius ženklus. Sudrebina lyg stipriausias žemės drebėjimas ar prasiveržia tarsi galingiausias ugnikalnis, o kartais tiesiog ima ir išgeria visą Tave!


Ir kai aš stoju akistaton su drebinančiais autoritetais, nuo kurių, rodosi, priklauso, kaip greitai ateis pavasaris ar kiek kartų žemė apsisuks aplink savo ašį, įkvepiu šešis kartus ir lygiai tiek pat kartų paburbuliuoju sau po nosimi: „Žmogus žmogui žmogus!". Ir visai normalu, kad kaip ateina žiema ar vasara, taip ir iš po žemės išdygta autoritetai – drebinantys ir priverčiantys palipti vienu kitu, kad ir pasidengusiu leduku, laipteliu. O Tau belieka tik imti ir prisijaukinti!

Ir, mūzos, lyskit iš po lovos!

Kalbant apie autoritetus tikrai daugelis piešiate žmogaus portretą. Žmogaus, su kuriuo, prasilenkei gatvėje ar netikėtai užtikai žurnale, o galbūt žmogaus, su kuriuo kiekvieną rytą leidiesi liftu iš penktojo aukšto.
Na, o mūzos! Ieškome jų tarp naktinių miesto plytelių, nepažįstamųjų akyse, rytiniuose kavos puodeliuose ir visuose gyvemo neapčiuopiamybėse. Jos nekelia baimės, o ir mes pagavę vieną kitą tampame daugiau nepakeičiamais gyvenimo veikėjais ir mažiau žaidėjais. Tuomet skaitome, rašome, dainuojame, planuojame keliones, įsimylime žmones, dienas, daug vaikštome, auginame gėles, kol galiausiai patys tampame mūzomis! O ar Jūs jaučiate, kokia trapi riba tarp buvimo veikėju ir žaidėju? Tokia trapi ir galinga, tarsi tvankuma prieš vasaros lietų ar tylos akimirka tarp Tavęs ir manęs, o kartais prilygsta žadintuvo nutrauktam fantastiškiausiam sapnui!



O būna, kad šimtą kartų apsigalvoji, pergalvoji ir nusprendi, kad velniop tuos autoritetus ir mūzas! Bet! Negalvoki, o pajauski! Pajauski autoritetus, savyje ir kituose, suskaičiuoki mūzas tarp knygos puslapių ar išsakytų žodžių, kolekcionuoki savo ir kitų audras bei taškus, kuriuose susikuria ryšiai! Ir galiausiai prisijaukinki baimes, jaudulius ir patį save!

by Viktorija Aprimaitė