Apie skirtumus ir „mes turim kažką panašaus"!


Jeigu kas nors mąsto kitaip, tai reiškia, kad jis nemąsto? Aš mėgstu šokoladinius ledus, o Tu naktinėti. Man patinka poezija, o Tu negali pakęsti juodos kavos.



Kiek kartų esate išgirdę, kad Jūsų išskirtinumas šiek tiek kvailas ar juokingas, o Jūsų „man patinka" geriausiu atveju tampa nenuspėjama grimasa. Nesuprasi, citrina burnoje ar tuštuma galvoje. Ir kiek kartų tyliai krizenta vos tik nusisukus pakelti po stalu nuriedėjusio tušinuko. O taip, jausmas pažįstamas kaip du kart du.



Būna dienų, kai rodosi, jog mūsų skirtumai mus paverčia labiau ne tokiais, o nekokiais. Jauskis nekoks, jeigu stotelėje skaitai knygą ar nusijuoki ne tik iš plaučių, bet ir iš širdies, jeigu išeini pasivaikščioti su skirtingų spalvų kojinėmis ar mėgsti lietų labiau nei saulę. Ai, o kas, jeigu visai netyčiomis iš jausmo, didelio jausmo, imsi ir apkabinsi pažįstamą, draugą, kolegą ar tiesiog eilinį praeivį. Tikrai taip, būsi palaikytas psichopatu ar keistuoliu iš antros laiptinės nuo kairės.


Ir susimąstau, ar skirtumai mus paverčia kitokiais ar visokiais. Apskritai, ar „kitoks" žodžio reikšmė labiau beprotybė ar išskirtinumas. Jeigu kalbant apie ledus, tai tikriausiai nieko tokio, kad man patinka šokoladiniai, o Tau braškiniai. Jeigu kalbant apie jausmus, tai jau kas kita, jeigu mane užburia pokalbiai, kurie iš baimės virsta atvirumu, o Tave – užslėpti žodžiai ir „geriau Tau nežinoti".

Tiesa, būti šiek tiek kitokiu ir melsvais plaukais yra „keista", bet išgirsti „mes turim kažką panašaus" irgi ne visuomet norisi! Kiek gi mes galime būti vieni kitais ir kitokiais? Tiek, kiek norime! Tiek, kiek bijome ir tas baimes esame pasiryžę sutriuškinti ir su jomis atsisveikinti!

 



Sakote, kad nebijote? Ir kiek kartų per dieną neišsisakome ir neišgyvename, tik todėl, nes galvojame, kad kvaila ir netiks, neįtiks ar nepatiks? Penkis, dešimt ar penkiolika? Aš pagalvoju mažiausiai dvidešimt! Ir tikrai taip, sutinku labiau nei Tu, kad mažiau abejonės ir daugiau jausmo! Lauk baimes ir šalin visus „o gal geriau rytoj, ne šiandien"? Mes esame dabar ir mūsų darbai rytoj bus padaryti kažkieno kito. Kaimyno iš gretimo namo, klasiokės, kurios nepažintum prasilenkęs gatvėje ar indėnų genties vyriausiojo vado.

Na, ir jeigu visai netyčiomis išgirsite „mes turime kažką panašaus" nebėkite kaip ką tik nubaidytas žvirblis, nes turėti panašumų yra privalumas ir paslaptis, nes ne kiekvienas "Tu" turi panašumų su manimi ir ne kiekvienas "aš" turiu panašumų su visais kitais. Turėti panašumų yra išskirti mudu du iš visų kitų ir panašumais nuversti kalnus!



Taigi, išbraukime visas baimes, kaip išbraukome nepriimtinus sakinius iš knygos puslapių ir priimkime ne tik skirtumus, bet ir panašumus, kurie mus daro mumis ir ne kitais. Dažykimės plaukus mėlynai ir skaitykime stotelėje, o kai labai norisi – apsikabinkime!

 
by Viktorija Aprimaitė ~