GAL BŪK BIŠKI LABIAU KŪRYBIŠKAS


Ir kas gi ta kūryba, dėl kurios nemiegama naktimis, nusikramtomi nagai, būna tylima ar nutylima, perplaukiama jūras ar net įveikiama labirintus?
Akimirkos įkvėpis ar darbas, pamirštant valandas, o gal ir savaitės dienas?
Ai, o tai gal labiau meditacija, nušvitimas ar paranojiškas ieškojimas savęs, tavęs ir mūsų visų?
Nežinau, gal viskas kartu sudėjus, atėmus ir padauginus iš visų bet kada ir bet kam kilusių „kodėl?“.




Kiekvienas įvardytumėte bent vieną „kas ta kūryba“.
Išradingiausias omletas iš to, kas šiaip ne taip atrasta šaldytuve, kavos puodelis su žiupsneliu cinamono, maršrutas į darbą, kurį sugalvojai pakeisti, išvengiant rutinos, mėginimas kalbėti be balsių.
O galbūt kūryba yra visai ne išmatuojamas daiktas ar veiksmas, o tokia neapčiuopiamybė, kaip tyla tarp dviejų žmonių ir gebėjimas prabilti tinkamu laiku.
Ir kaip gi aš surandu tą KŪRYBĄ?




1. Matau.

Kaip svarbu žiūrėti žinome visi. O kaip svarbu nusižiūrėti, irgi ne paslaptis.
Tačiau, koks yra skirtumas tarp žiūrėjimo ir matymo, va čia tai pamirštame kone kas antras. Kad aš žiūriu į dangų, tai nereiškia, kad jame matau skraidančius pegasus ar rožinius paršelius.
Mūsų matymas prasideda nuo suvokimo, kad daiktai yra daugiau nei daiktai ir žmonės yra daugiau, nei rankos, kojos, širdis ir gebėjimas kažką kažkaip padaryti.
Matymas prasideda nuo suvokimo, kad tik veriančiu žvilgsniu galiu išskaityti mintis ir emocijas.
Ar tik žiūrėdami gebate paragauti ant stalo padėto šokolado? Ne, Jūs galite tik iš patirties nujausti. Žiūrėdami mes tik nujaučiame, matydami – jaučiame. O kūryba labiau jausmas nei nujautimas.




2. Stebiuosi.

Ir kai trankai galvą į sieną, nes tiesiog nu niekaip neišeina, tai imk ir nusistebėk!
Aš stebiuosi, kaip paprasta nušokti nuo penkto laiptelio ar kaip kvepia kątik nusipirktas naujas žurnalas. Galiausiai stebiuosi, kiek sugebėjau šiandien nedaug nuveikti ir, kad pagaliau penktadienis! Žodžiu, reikia stebėtis mažais dalykais, net tokiais mažais, kurių su padidinamuoju stiklu neapčiuopsi.


3. Įsimyliu.

Jau nebesuskaičiuoju kiek kartų įsimyliu.
Žodį, gardų desertą, praeivį, knygą, paveikslą, dieną ar tokį kvailą poelgį, dėl kurio net gėda pasisakyti.
Įsimylėjimai sukrečia lyg mažus vaikus ir leidžia užsimerkti racionaliajam „aš“ ir atsimerkti tam, kuris nieko nebijo ir nori basomis lakstyti po pievas.
Tie įsimylėjimai kūrybai leidžia dainuoti, šokti ir tapti KŪRYBA – A – A!




4. Įsiskaitau.

Susistatyti tris krūvas knygų ant stalo (kartais ir aš taip darau) dar nereiškia skaityti.
Bet ir penkių knygų perskaitymas per savaitę neįrodo, kad esate puikus skaitovas. Svarbiausia yra ĮSIskaityti.
Galbūt Jūsų mėgstamiausias rašytojas norėjo ne tik, kad jo knygas perskaitytumėte nuo paskutinio puslapio iki pirmojo bet, kad eilutes skaitytumėte atvirkščiai – nuo galo iki pradžios.
Įsiskaitykite į tai, kas rašoma, o ne veskite akimis, koketiškai apsimesdami, kad „JŪS SKAITOTE“ (?!)



5. Jungiu pokalbius.

Kadangi dar labiau už žmones mėgstu pokalbius, turiu žaidimą, kuris toks slaptas, kad net pavadinimo neturi. Na, ir IKI ŠIOL, buvo žinomas tik keliems žmonėms.
Eidama gatve ir lenkdama vieną po kito skirtingus, nuo A iki Z, nuo galvos iki kojų, žmones gaudau nugirstus sakinius ir prijungiu vieną prie kito, sukuriant istorijas.

Pakeleivis #1: Koks įtartinas tas, kur prie laiptinės.
Pakeleivis #2: O tai kas, jeigu...
Pakeleivis #3: Penkis kartus apsisukus sušukčiau sau „Alibaba“!

Tiesa, pavyksta ne visuomet. Bet pabandykit! 



Kūryba - nei teisinga, nei neteisinga.
Ji tiesiog YRA. 
Kaip yra dienos, naktys, žmonės, nesusipratimai, atradimai, taip yra ir kūryba.
Netikėtumas ir jausmas, atradimas ir viskas, kas tik gali būti.


By Viktorija Aprimaitė