Kaip (su)galvoti?


Kiekvienas kūrybininkas, dizaineris, copywriteris ir bet kuris žmogus, kuriam reikia kažką sukurti, puikiai žino tą siaubingą būseną, kai galvoti ir sugalvoti tiesiog nepavyksta. Griežimas dantimis, ketvirtas kavos puodelis (penktas – nuorūkoms mesti), vaikščiojimas pirmyn – atgal ir egzistenciniai klausimai “kokį velnią aš išvis darau?” – tokį asortimentą siūlo kūrybinė krizė. Nelaboji dažniausiai “pareina”, kaip tas paskutinis kompiuterinio žaidimo Bosas, kuris vožteli realybės vėzdu, kai visą žaidimą smagiai taškei zombies. Laimei, visai, kaip ir tuos Bosus, taip ir minčių blackoutus įveikti įmanoma, todėl dalinuosi patarimais, kaip kovoti ir įveikti kūrybos krizes.

Visų pirma, jei jau Tave ištiko krizė – gali pasiguosti tuo, kad toks esi tikrai ne vienasČill, nusibrauk ašaras ir bandyk išsiaiškinti tuštumos galvoje priežastis. Gal paskutinis Tavo darbas buvo įvertintas neigiamai? Kad ir kaip sunku save tuo įtikinti, tačiau klaida – proceso į sėkmę dalis. Juo labiau, jei keletą valandų skiriame brainstormingui, tačiau nieko dora nesugalvojame – tai ne švaistymas, o idėjų, kurios netinka, išgryninimas. Štai jau turi puikias nuorodas,į kuriuos keliukus geriau nesukti.

Tiesa, kad kito prisėdimo metu nepamirštume, kurios idėjos yra netinkamos (beje, jos taip pat gali labai stipriai inspiruoti, kai į jas pažvelgi kitą dieną, savaitę ar mėnesį!) – viską būtina pasižymėti. Su savimi visada verta turėti rašymo priemonę, užrašų knygelę (blogiausiu atveju, trumpas mintis galima subelsti tiesiai į išmanųjį), kad šovus idėjai (tos gyvatės dažnai išlenda visai netikėtai), ji neiškeliautų į Valhalą.

Ne paslaptis, kad mintims ir idėjoms didelę įtaką daro aplinka. Labai svarbu aptikti tą komforto zoną, kurioje jautiesi tarsi fakin Mikelandželas tapantis Siksto koplyčios kupolą. Jei tokios vietos dar neturi, neatmesk net ir pačių idiotiškiausių variantų (pvz., man geriausiai galvojasi kavinėse, kur aplink trinasi paaugliai, hipsteriaistartuperiai, besitaikančios porelės, o ant žemės privalo tingiai voliotis bent vienas auksaspalvis retriveris). Pažįstu žmonių, kuriems geriausiai mąstosi kino seanso metu, dar kiti važiuoja į mišką ar klauso miško garsų per Spotify premium (galėčiau atiduoti pusę atlyginimo, kad niekada nebereiktų išgirsti Digster hitų reklamos).

Tiesa, net tobula aura už tave nieko nesugalvos, o kartais nutinka, kad net visi palankūs rodikliai nuvilia (visai kaip tuos bičiukus, kur „dirba“ topsportuose, kai „nepaeina“ paskutinis įvykis, nebent, aišku, esi vienas iš tų, kur perki pick‘us, nes, nu tada nepralaimi niekada) ir galvoje išlieka temperatūra lygi nuliui. Pliurza, sutežęs sniegas ir velnioniškai slidu. Vėl sukyla noras viską trenkti, išvykti į Erazmus ar ieškoti savęs Bolivijoje. RAMEI.

Paulo Keoljo yra pasakęs – tikėk savimi ir tau būtinai pasiseks. Juokauju. Ne dėl sėkmės, o dėl žodžių autorystės. Pasitikėjimas savimi – vienas svarbiausių geros minties sėjimo būdų. Jei galvosi apie tai, ką apie tavo idėją pasakys pusbrolis, marketingo specialistė Rimutė ar kaimynas, kuris ir taip nesisveikina – šakės. Jei nuoširdžiai tikėsi savimi, net ir beprotiška idėja* gali tapti realybe, o kuo ji beprotiškesnė – tuo daugiau aplinkinių, priešais vedžios piršta aplink smilkinį, prieš tai juo dūrę į tave.

Tada iškyla nauja problema: sugalvot pavyko, bet ar pavyks įgyvendinti?

*Take a look at acto garintojai.